Kas gali būti kasdieniškiau nei paimti muilą, vandens ir nusiprausti? Tačiau kiekvienas amžius ir kiekviena kultūra švarą vertino ir tebevertina savaip. I a. romėnas, kad būtų švarus, kasdien porą valandų mirkdavo viešojoje pirtyje ir dar gremždavo kūną grandykle. XVII a. prancūzas aristokratas visiškai šalinosi vandens manydamas, kad gana persirengti švarius drobinius baltinius,mat linas turįs švarinamųjų savybių.
Kita vertus, švara arba nešvara glaudžiai susijusi tiek su dvasingumu, tiek su seksualumu, tiek su tokiais istoriniais įvykiais, kaip pandemijos, karai ir mikroorganizmų atradimas. K. Ashenburg ne tik aptaria keistus senovės gydytojų receptus ar istorinių garsenybių higienos įpročius, bet ir istorijos posūkius, atvedusius žmoniją į laikus, kuriuos laiko pernelyg steriliais.