Manei, kad būti piktadariu pakanka pliekti lazeriais ir įsirengti įmantrią slaptavietę? Ką gi, klydai. Tai daug kebliau, nei galėtum įsivaizduoti. Dar palauk, kol sužinosi, kas iš tiesų viskam vadovauja.
Čarlio gyvenimas ritasi šuniui ant uodegos. Kaklaraištį išsirinkti jam padeda katė Hera, mat žmona jį seniai paliko. Kišenėse švilpauja vėjai, o broliai su seserimi užsidegę parduoti namą, kuriame jis gyvena. Čarlis tuoj liks be stogo virš galvos, bet it skęstantysis šiaudo įsikibęs laikosi vienintelės minties – atidaryti barą.
It perkūnas iš giedro dangaus jį pribloškia naujiena: mirus seniai neregėtam dėdei Džeikui, Čarlis paveldėjo ne tik jo parkingų tinklo verslą, bet ir buvo priverstas perimti piktadario vaidmenį. Vis dėlto būti blogiuku gal ne taip jau ir blogai.
Kai aplink visi pjaunasi it šunys… būk katė.