Paukščiai grįžta ne vien pavasarį...

Paukščiai parskrenda Tėviškėn visąlaik pavasarį... Į ją, į Tėviškę, grįžo ir vis dar grįžta daugelis Sibiro tremtinių... Vieni - anksčiau, kiti vėliau, o dar kitų artimieji parsiveža tik kaulelius, kurie ne vieną dešimtmetį išgulėjo amžino įšalo žemėje, o kai kam pasiseka sugrįžti net antrąkart: prisiminimais, kurie leidžiami ir pačių tremtinių, ir kitų, surinkusių juos į knygas-rinktines. Tad - laimingi ir tie 27 Vilkaviškio rajono politiniai kaliniai bei tremtiniai, kurių atsiminimai atgulė knygon „Mes sugrįžom...“ (antroji dalis). Pasirodžiusi pernai ši knyga neseniai sėkmingai ir įdomiai buvo pristatyta Kybartų m. bibliotekoje kybartiečiams.
Renginys buvo pradėtas „Tautine giesme“; prie degančios žvakelės knygos pristatymą vedusi Vilkaviškio rajono politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė ir tremtinė Dalija Agota Karkienė bei visi dalyvavusieji tylos minute pagerbė mirusius ar žuvusius kankinių mirtimi... Už tokį gausų dalyvavimą pagyvenusio amžiaus bibliotekos lankytojams ir pirmąkart atėjusiems į miestelio knygų šventovę, žilagalviams kybartiečiams tremtiniams Jonui Starkevičiui, Vincui Algimantui Kazlauskui, Antaninai Sabonaitytei - Burbienei, Onutei Žilinskienei ir Benjaminui Akucevičiui nuoširdų ačiū sakė ir minėtoji renginio vedėja, ir bibliotekininkės. Nežinojusiems buvo priminta, kad 2010 metais pasirodė šios knygos pirmoji dalis, o 2012 - antroji. Gerb. mokytoja papasakojo, kaip buvo renkami prisiminimai, pasidžiaugė gražia bei išskirtine knygos stilistika, padėkojo redaktorėms Violetai Mickevičiūtei ir Irenai Plaušinaitytei, dosniausiems knygos išleidimo aukotojams ir savotiškai pagerbė (leisdama jiems pasisakyti) dabar Kybartuose gyvenančius tremtinius, kurių praeities skaudūs išgyvenimai pateko bei persipynė su kitų golgotas perėjusiųjų gyvenimais. Kas padėjo išgyventi toli nuo Tėvynės atskirtiems? Tai didelis Tikėjimas, Viltis ir Meilė - tos uolos, ant kurių laikėsi išvežtųjų gyvenimai... Ir kaip reikia šitų tvirtybės simbolių mums visiems dabar, kad nepalūždami ir neverkšlendami galėtume nešti kiekvienas savo kryželį iki tos artėjančios Amžinybės... tarnavimas ne tikriems dievams mažina mūsų lietuvių gretas, silpnina dvasią... Sujaudino nuoširdus Gerb. kun. Vaclovo Stakėno pasisakymas apie laikmetį, nuo kurio skaudžių likimo smūgių kentėjo ir jis. Renginyje skambėjo tremtinių dainuotos dainos „Tremtinių rauda“, „Leiskit į Tėvynę“, „Ne auksinės vasaros“. Jas su ašaromis akyse dainavo tremtiniai, jiems pritarė visi dalyvavusieji. Popietę vedusi Dalija Agota Karkienė prisipažino, kad tremtinių ir partizanų prisiminimai renkami ir dabar. Tad, jeigu Dievulis leis, turėtume išvysti tolesniąją knygos „Mes sugrįžome...“ dalį. Kreipiuosi į šalimais gyvenančiuosius, turinčiuosius prisiminimų galvose, užrašuose - nepalikite jų sudūlėjimui stalčiuose, bet neškite mums į biblioteką, o mes atiduosime juos pagal adresą. Tokiu būdu pasitarnausite ne vien savo vaikams, vaikaičiams ir gyvensiantiems po mūsų, bet ir nuskaidrinsite savąjį vidinį pasaulį.
O mes, Kybartų miesto bibliotekininkės, naudodamosi proga dėkojame Gerb. Dalijai Agotai Karkienei už padovanotas visas vertingas knygas ir ypač už paskutiniąją „Tremties vaikai“, kurioje patalpinti 94 Sibiro tremtinių vaikų prisiminimai.

Roma Bruzbartienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Kybartų filialo bibliotekininkė