Vasaros skaitymų popietė „Kai prabyla medžiai“

Ar tu girdėjai kalbančius medžius?
Girdėjau.
Jie trumpiausią naktį metuose prabyla...
/Luana Masienė/

Nors trumpiausia naktis jau sparčiai tolsta užmarštin, vis tik besibaigiant vasarai, rugpjūčio 30-osios popietę, kuomet ir saulės, ir lietaus, ir vėjo gan žvarbaus dosniai dalino dangus, mes kvietėme skaitytojus susitikti, kad galėtume drauge pasiklausyti medžių kalbos. Vasaros skaitymai netradicinėse erdvėse, organizuojami Vilkaviškio viešosios bibliotekos, šįkart buvo dedikuoti pokalbiams apie medžius ir vyko medžių apsupty, prie lauko bibliotekėlės, įsikūrusios greta naujojo pėsčiųjų tako. „Dar praeitą mėnesį rinkomės pasiklausyti gėlių poezijos, mėgavomės kaitria saule bei kvapnia pievų gėlių arbata. Šiandien norime pratęsti šią gražią idėją ir, gurkšnodami jau kiek kitokią (klevų ir obelų žiedų, beržų lapų ir pumpurų) arbatą - išgirsti ne vieno medžio istoriją“, - maloniam pasibuvimui kvietė šių skaitymų iniciatorė, bibliotekos darbuotoja Jūratė Drunienė. Ne itin gausiame, tačiau be galo jaukiame skaitytojų ratelyje vyko savotiškos medžio ir žmogaus dalybos - skaitėme mūsų literatūros klasikų sukurtas eiles apie medžius, susitikome su medžių įvairove ir tautosakoje, bandydami įminti minkles ir mįsles; klausėmės mus supančių medžių kalbos, kuri, artėjant rudeniui, būna itin skambi ir išraiškinga. Dalinomės ir savo patirtimis: gyvenimiškomis istorijomis apie ypatingus medžius, perskaitytomis knygomis (R. Powers „Medžių istorija“ - neįtikėtina knyga apie medžių tarpusavio galią!). Dėkojome ištikimai mūsų skaitytojai Birutei Jotautienei, kuri šį susitikimą paįvairino ne tik skambia melodija, bet ir savo kurtomis eilėmis. Džiaugėmės ir mėgavomės šia bendryste, taip nekasdieniškai sustoję kasdienybėje.
 Dėkojame visiems, panorusiems šią popietę praleisti drauge. Tikimės susitikti ir rudenį. Kviesime visus, norinčius bent trumpam stabtelėti žodžių, širdžių ir minčių apsupty. „Kaip medžiui reikės švarios žemės gabalo, kaip paukščiui reikės medžio gūžtai, taip žmogaus širdžiai visada trūks poezijos - nes tik joje ji pamatys ir supras save“. (J. Degutytė)

Vilija Štreimikienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos metodininkė