Sudėtingo paprastumo poetei Nijolei Miliauskaitei - 65

„Giliai giliai manyje, kažkur pačiame mano esybės dugne,
yra kažkas, kas visados budi ir viską stebi, viską atsimena, viską žino.
Renka po kruopelytę įspūdžius, vaizdus, garsus ir spalvas, krauna tamsiame lobyne
ir palieka ten fermentuotis, keistis, transformuotis.
Prireikus - atneša kartais ir į eilėraštį. Nesikišu į tai, tiesiog esu“.

Nijolė Miliauskaitė

Poetė gimė 1950 metais sausio 23 dieną Keturvalakiuose (Vilkaviškio r.). Būdama drovios, uždaros prigimties su kūryba ilgai nesirodė viešumoje, nors rašė nuo keturiolikos metų. 1985-aisiais debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Uršulės S. portretas“, vėliau išleido suradusias savo skaitytoją, poezijos knygas „Namai, kuriuose negyvensim“ (1988) ir „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), kurios poetei atnešė tikrąjį pripažinimą. Jos knygas skaito daugelis, nes ji yra širdies poetė, savo skaudančios ir mylinčios sielos rodytoja.
Apdovanota Zigmo Gėlės premija (1986), LRS premija už geriausią metų knygą „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995), Jotvingių premija už geriausią metų poezijos knygą „Sielos labirintas“ (1999), 2000 metais už kūrybos rinktinę „Sielos labirintai“ (1999), išleistą kartu su naujų eilėraščių pluoštu, buvo suteikta Nacionalinė premija.
Kartu su vyru poetu Vytautu P. Blože gyveno Druskininkuose. Mirė anksti, eidama 53- iuosius metus, 2002 m. kovo 25 d.
Trapi, kukli ir drauge paslaptingai mylinti. Tokią poetę regi amžininkai ir tokią ją byloja eilės. Taiklūs R. Šilbajorio žodžiai: „Jos žodžių aruodas yra paprastas, kasdienis, nepanašus į pakiliosios poetinės kalbos išblizginto aukso skrynią. Meninė kalba čia iškyla iš to, kaip tie žodžiai tarp savęs rezonuoja, iš jų santykių, iš įtampos, kuri verste verčia žodžius, neprarandant savęs, visgi tapti kai kuo daugiau, iš vienaprasmio pumpuro išsiskleisti į daugiaprasmį žiedą.“

Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliografė