Savo kūryba žadinusiam lietuvių skaitytojų savigarbos jausmą Vincui Pietariui - 165

„Kaip skruzdės neškime nors po menką šapelį, o vis tik tai susikraus ant galo pagalios šis tas iš mūsų praeities, iš mūsų istorijos...“

V. Pietaris

Gydytojas, lietuvių rašytojas, draudžiamosios lietuvių publicistikos bendraautoris, pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius Vincas Pietaris gimė 1850 m. spalio 9 d. Žiūrių-Gudelių kaime (buv. Vilkaviškio apskrityje). Jis buvo jauniausias gausios ūkininkų Kotrynos ir Antano Jono Pietarių šeimos vaikas.
Nuo 1859 m. rudens V. Pietaris porą metų lankė Pilviškių pradžios mokyklą, nuo 1865 m. - Marijampolės keturklasę mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. Nuo 1870 m. iki 1875 m. mokėsi fizikos ir matematikos Maskvos universitete, kurį baigęs priimtas į Medicinos fakultetą (studijavo iki 1879).
V. Pietaris, kaip nedaugelis kitų to meto lietuvių inteligentų, niekada nesigėdijo savo lietuviškos valstietiškos kilmės ir nekeliaklupsčiavo svetimai kalbai ir kultūrai. Dar vaikystėje, mokydamasis Marijampolės apskrities mokykloje, susidraugavo su jaunesnės klasės mokiniu Petru Kriaučiūnu. Laisvesniu laiku jiedu, suradę nuošalesnę vietą, pasikalbėdavo lietuviškai, nors tuomet mokykloje buvo griežtai draudžiama. Jų bičiulystė tęsėsi visus mokslo metus. Studijuojant jam universitete, studentai lietuviai jungėsi į bendraminčių būrelį. „Mes visi lietuviai pradėjome susieiti ant lietuviškos arbatos, susiėję ir pasišnekėdavome lietuviškai po senovei, ir daineles padainuodavome“, - rašė V. Pietaris.
Po studijų baigimo gyveno ir dirbo Demjanske. 1879 m. vasarą vedė ortodoksę atsargos pulkininko dukrą Mariją Kosovič. 1883 m. su šeima persikėlė į Ustiužną (Rusija, Vologdos sritis), susilaukė penketo vaikų. 1896 m. nusprendė grįžti į Lietuvą, apsigyveno Kauno senamiestyje, kunigo Adomo Jakšto išnuomotame bute. Tačiau neilgai trukus su šeima grįžo į Ustiužną ir gyveno ten iki mirties.
V. Pietaris buvo apdovanotas dideliais gabumais. Jis pasižymėjo ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip rašytojas beletristas, lietuvių literatūrai davęs puikių kaimo vaizdų, pirmąjį istorinį romaną Lietuvos istorijoje „Algimantas“, taip pat gerai grojo smuiku ir gražiai piešė. Jo nupiešti Lietuvos kunigaikščių atvaizdai buvo netgi reprodukuoti. Bet visai šiai veiklai jis skyrė labai mažai laiko, nes reikėjo išmaitinti didelę šeimą, o gydytojo darbas buvo gerai apmokamas, todėl jis vertėsi gydytojo praktika.
V. Pietaris mirė 1902 m. taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui. Tarp jų - ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.
Pirmosios romano „Algimantas“ dalys išėjo Pensilvanijos valstijoje, Šenandore (JAV) 1904 metais. Tai buvo Antano Miliuko suredaguotos dvi nedidelės knygelės kaip žurnalas „Dirva-Žinynas“. Po keleto mėnesių, jau po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo, romanas paplito Lietuvoje.
Pietaris yra parašęs apie dvidešimt apsakymų, dvi stambias apysakas - „Keidošių Onutė“ (1899) ir „Kelionės“ (išsp. 1902-1903), pluoštą memuarinių etnografinių apybraižų bei sukūręs dramą „Kova ties Žalgiriais“ (1906).
Nors ir gyveno svetur, lietuvių kultūriniame gyvenime dalyvavo - savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose spaudos leidiniuose: „Varpe“, „Ūkininke“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“, „Žinyčioje“ ir kt. Publicistiniai Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, todėl jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi. Apie jį kaip publicistą ir rašytoją daugiausiai sužinota po mirties.

Virtualią parodą „Kaip ta praeitis atrodo mano vaidentuvėje...“, skirtą V. Pietariui, maloniai kviečiame apžiūrėti čia.

Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos
Bibliografijos ir informacijos skyriaus bibliografė