Kviečiame balsuoti už 2025 m. nominantus literatūrinei premijai gauti:

• Rūtą Mikulėnaitę – Jonuškienę už eilėraščių knygą „Mėlynų naktų vieškeliai“ (Slinktys, 2024);

• Ievą Rudžianskaitę už eilėraščių knygą „Švytuokle švytuokle“ (Kauko laiptai, 2024);

• Agnę Žagrakalytę už eilėraščių knygą „Liekamieji reiškiniai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024).

Pažintis su kandidatais:

1.

Rūta Mikulėnaitė – Jonuškienė. Gimė 1958 m. sausio 25 d. Kloviniuose, Utenos rajone. Rašytoja, žurnalistė, tautodailininkė. Jos poezija pasižymi subtilumu, gilia emocine išraiška bei tvirtais ryšiais su gimtosios Lietuvos gamta, kultūra. Savo naujoje poezijos knygoje „Mėlynų naktų vieškeliai“ autorė aprašo painius ir skausmingus gyvenimo kelių vingius, nagrinėja žmogaus vidinius išgyvenimus, jos kūryboje ryškios vienatvės, ilgesio, gyvenimo prasmės paieškų temos. „Poezija man nėra tekstas. Poezija yra procesas. Daugiaprasmis ir daugialypis audinys. Jausmas, potyris, spalva, skonis, skambesys, paslaptis <…>“, – teigia poetė Rūta Mikulėnaitė – Jonuškienė.

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/mikulenaite-jonuskiene-ruta/

Eilėraščiai iš Rūtos Mikulėnaitės – Jonuškienės knygos „Mėlynų naktų vieškeliai“:

*
Kalbėk spalvotais gyvenimais
Upėm ir ežerais
Žvaigždėm ir šimtu saulių
Gėlynais bitėm
Paukščiais ir vėjais
Be liūdesio vienatvės
Be verksmo ir neišsipildymų
Be žmonių kurie
Nusisuka ir nueina
Lyg nematytų nepažinotų
Ir niekada nebūtų buvę
Be žodžių virstančių akmenimis
Riedančių riedančių
Riedančių vidurnakčiais
Žemyn ir žemyn
Paskui išdygsta vijoklis
Auga žydi laidoja viską
Lipniais stiebeliais
Įkalindamas naktyje

Meilė
I

Tai yra visa,
Kas nenuspėjama,
Nenusakoma
Ir nematoma –
Pirštuose sąlantys metai,
Suklupusio angelo ašara,
O gal vanduo iš aukštai.
Tai yra visa,
Kas nenuspėjama,
Nenusakoma
Ir nematoma.
Bučiuodamas užsimerki.
Svajodamas užsimerki.-
Ir pats savęs
Niekada nematai.

*
… nes meilė yra grandinės
mintims į tave žiūrėti
ir žodžiams tik į tave.
… nes meilė yra grandinės –
šitaip vergai surakinti,
šitaip vergai surakinti
nelaisvėj skristi žeme.

2.

Ieva Rudžianskaitė. Gimė 1985 m. Kaune. 2010 m. VDU įgijo katalikų teologijos bakalauro laipsnį, 2017 m. apgynė mokslo krypties daktaro disertaciją.
Eilėraščių rinkinyje „Švytuokle švytuokle“ gvildenamos meilės, mirties ir laikinumo temos, išryškinant santykį tarp kalbos ir tylos. Kiekvieną knygos dalį atveriantys savotiški burtai – kreipiniai į švytuoklę, ženklina pasitikėjimą tuo, kas yra nepaaiškinama, ko negali perprasti. Siekiama parodyti, jog meilėje esama mirties pėdsakų, mirtyje – meilės, o netikėtai sublyksinčioje šviesoje skirtumai galbūt netenka svarbos. „Netektys galbūt privertė mane šiek tiek pažiūrėti atgal į tai, kokia aš buvau ir kokia niekada nebebūsiu. Man buvo svarbu apžvelgti savo pačios nueitą kelią, kuris, žinoma, neatsiejamas nuo vaikystės“, – taip apie knygą „Švytuokle švytuokle“ įkvėpusias skaudžias patirtis kalba poetė Ieva Rudžianskaitė.

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/rudzianskaite-ieva/

Eilėraščiai iš Ievos Rudžianskaitės eilėraščių knygos „Švytuokle švytuokle“:

Negaliu paaiškinti

Koks bus garsas suplojus vienu delnu?
                                                        Zen koanas

maniau kažką nutuokiu apie sąvokas
bet kai išvydau užrašytą žodį
jis buvo toks keistas kad svirduliuodama –
lyg stovėčiau ant slenksčio –
pasikreipiau į tylos pusę

negaliu paaiškinti iš kur tiek dusinančio liūdesio
kodėl ryto kvapas toks
tarytum iš glotnių žirgo šnervių

pasaulio egzistavimas atrodo vis nejaukesnis –
belieka susirangyti ant sofos
įsistebeilyti į tiksintį laikrodį

tik iš kur aidi garsas
kai ištariama dar viena raidė
ir kai delnas
neišvengiamai susiranda kitą

***

ankstyvo rytmečio
besparnės giesmės
virš krištolinių dobilų
ir metalinio puodelio
praveriu duris
bumbteliu katei į kaktą
nepyksta murkia meiliai
minkštomis pėdomis
pas močiutę
slidžia staltiese musė
žėri ledinė vaza ir kampas
nuo šventojo paveikslo
nuskeltas
tiek daug metų
su saule
jungiasi ckryžius
akyse sušmėžuoja
juoda močiutės skarelė

3.

Agnė Žagrakalytė. Gimė 1979 m. balandžio 28 d. Puodžių kaime, Pasvalio rajone. 2001 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Poetė ir prozininkė, pelniusi ne vieną prestižinę literatūrinę premiją. „Liekamieji reiškiniai“ – devintoji poetės knyga, pasakojanti apie intymias ir visuotines patirtis, apie meilę, mirtį, šokį su kardais ir įžūlią satisfakciją. Kaip teigia knygos recenzentė Neringa Butnoriūtė, „Agnei Žagrakalytei būdinga romantinė prigimtis ir neišsenkantys jautrios širdies reikalai, tačiau poezijoje ji įprasmina postmoderniai kaitaliojant tikrovės ir vaizduotės režimus. <…> Prie problemos ji prisėlina neformaliai ir visada susitvarko – suformuluoja savo pozityvų ir šmaikštų atsaką į sukonstruotas tiesas.“

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/zagrakalyte-agne/

Eilėraščiai iš Agnės Žagrakalytės eilėraščių knygos„Liekamieji reiškiniai“:

Popierinė

vartausi plepiom puslapių plunksnom
čiurlena čiurliai
čirškia verdantys smėlyje
žvirbliai jų laimė
šilkinėse plunksnose
džiugi spinduliuotė
kybau sakale sklandančia virš
varnėnų varžybų
vėjas varto mane, sakalę
prijaukintą, sakalę popierinę
vartausi vėjy virš vyšniom
taškuoto peizažo
tylinti vėjo verta
virvele parišta

Puikūs dalykai

puikūs dalykai:
šukuoti šunį (kai jis leidžiasi)

sklęsti nesiekiančiai kojom žemės (nes
su ramentais) (šitą tai brauk)

sėdėti lauke ant kelmo akmens kai temsta bet
kai rašyti dar matosi

žiedai ant pirštų žibantys linksmai
žaižaruojantys akmenėliai, kai bulves skuti
skutekliu sidabro nejuostančiu kai
keptuvę mazgoju putų vaivorykštėje, kai
popokšteli koks cremantas (šitą irgi išbrauk)

vėjo liežuviai per sprandą šilkiniai

šokio šveitrumas

šitiek dalykų
kad vienu ypu nei tiek įkvėpsi, nei
atsikirsi.

Už pasirinktą kandidatą balsuoti galima iki š. m. balandžio 25 d.