„Užtrintos metų eilėmis, kaip dūmais užtrauktos, jaunos dienos kažkur ten giliai atmintyje kiekvieno užsilikę glūdo…“

Vincas Pietaris

Rašytojas, publicistas, lietuvių literatūros istorijai svarbus kaip pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris gimė 1850 m. spalio 9 d. Žiūrių-Gudelių kaime, Vilkaviškio aps. Nuo 1859 m. lankė Pilviškių pradžios mokyklą, 1865 m. V. Pietaris baigė Marijampolės apskrities mokyklą. Gimnazijos čia tuo metu dar nebuvo. Paskutinę dieną mokykloje jis aprašo taip: „Buvo tai 29 diena birželio, buvo tai petrinių diena 1865 metų. Aš pabaigiau Senpilės klases ir ketinau važiuoti namon ir, atsisveikindamas su Kriaučiūnu, ryžausi pakalbėti su juoju truputį atviriau apie Lietuvą, lietuvius ir lietuvystę. Man jis nurodė vaikiščiu mislijančiu ir panašiu ant manęs. Pašnekis mudviejų buvo neilgas, nes abudu rengėmės namo, bet abudu susišnekėjome budinti lietuvius ir neduoti jųjų versti į lenkus. Taip susitarę pasiskyrėme ant ilgo“.
Po spaudos uždraudimo V. Pietaris išvyko mokytis į Suvalkų gimnaziją, kur viešpatavo lenkiška dvasia. „Tarp savo bendrų vienos klasės lietuvių aš neradau nė vieno, su kuriuo būčiau galėjęs pasišnekėti ir mislimis pasidalinti. Kiekvienas buvo apsvaigintas lenkyste“, – atsiminimuose rašo V. Pietaris. Čia jis savo patriotizmą ugdė skaitydamas T. Narbuto istorinius veikalus apie Lietuvos istoriją, be to, su bendramoksliu Petru Markūza rinko tautosaką.
Baigęs Suvalkų gimnaziją, V. Pietaris 1870 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Universitete studijuojantys studentai lietuviai jungėsi į bendraminčių būrelį. „Mes visi lietuviai pradėjome susieiti ant lietuviškos arbatos, susiėję ir pasišnekėdavome lietuviškai po senovei, ir daineles padainuodavome“, – rašo V. Pietaris.
Baigęs Maskvos universiteto Fizikos-matematikos fakultetą buvo priimtas į Medicinos fakultetą (studijavo iki 1879 m). Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį Pietaris praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo susituokęs su kitataute Marija Nikolajevna Kosovič, su kuria turėjo šešis vaikus. Iki gyvenimo pabaigos dirbo apskrities gydytoju.
Vincas Pietaris lietuvių kultūros atmintin yra patekęs pirmiausia savo istoriniu romanu “Algimantas” – kūriniu, pelniusiu jam pirmojo lietuvių romano autoriaus šlovę.
1900-ųjų vasarą, važinėdamas po Ustiužnos apskritį, Jis mintyse pradėjo kurti būsimo istorinio lietuvių romano vaizdus. Vieną vakarą, sugrįžęs nuo ligonio, ant tuščio popieriaus lapo parašė:
„Lietuviai XII šimtmetyje. Istorinė apysaka.
Apie mūsų praeitį seniai-proseniai beveik jokių žinių neužlaikė. <…> Nemanau čia rašyti istorinės monografijos. Pasiryžau čia pabrėžti mūsų praeities paveikslėlį, kaip ta praeitis atrodo mano vaidentuvėje. Galbūt, jog čia rasis ir tūli istorijos faktai klaidingai paduoti; galbūt, jog rasis nemažai ir kitų netobulumų, bet tai jau kitas dalykas. Čia ne istorija, tiktai apysaka, istorijos pagrindu parašyta. Jeigu ji negera, negerai parašyta, susimildami, parašykite geriau! <…> Ne tame svarbumas, jog mano darbas niekam nevertas, tiktai tame, jog nėra kam dirbti“.
Taip prasideda pirmojo lietuviško istorinio romano prakalba. Be „Algimanto“, Pietaris parašė dvi stambias apysakas: „Keidošių Onutę“ (1899) ir „Keliones“ (išspausdinta 1902-1903), apie dvidešimt memuarinių apybraižų, dramą „Kova ties Žalgiriais“ (1906). Kita Pietario kūryba – publicistika, memuarai, apysakos, apsakymai, pasakų stilizacijos. 1905 m. pasirodė literatūrinių anekdotų ir stilizuotų pasakų ciklas vaikams „Lapės gyvenimas ir mirtis“, Dar išleista V. Pietario pasakų rinktinė „Lapė gaidelį neša“ (2008).
Nors ir gyveno svetur, lietuvių kultūriniame gyvenime dalyvavo – savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose spaudos leidiniuose („Varpe“, „Ūkininke“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, „Tėvynės sarge“, „Žinyčioje“, „Apšvietoje“). Publicistiniai Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, todėl jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi, nuo 1896 m. daugiausia – Savasis. Apie jį kaip publicistą ir rašytoją daugiausiai sužinota po mirties.
V. Pietaris, būdamas tik penkiasdešimt dvejų metų, 1902 m. spalio 3 d. mirė, taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Žmona Marija po jo mirties visus likusius lietuviškus V. Pietario rankraščius perdavė tuo metu Peterburge gyvenusiam A. Dambrauskui-Jakštui, o šis jį persiuntė kunigui ir redaktoriui Antanui Milukui į JAV. Tarp jų – ir romano „Algimantas“ rankraštį. Neskelbtus V. Pietario rašinius A. Dambrauskas ir toliau siuntinėjo įvairiems draudžiamos lietuviškos spaudos leidiniams.
Petras Bražėnas rašė: „Algimantas“ – ne tik V. Pietario, bet ir pačios epochos kūrinys, paminklas, pastatytas ties vienu iš staigių tautos istorinio kelio posūkių.“

Parengė
Gražina Cikanavičienė
Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė