„Dyla žmogaus jaunos dienos,
Žiedlapėliais krinta.
Bąla plaukas, veidas mainos,
Tik širdis nekinta.“

A. Ambraziejūtė-Steponaitienė-Žvirgždė

Vasario 19-tąją dieną minima mūsų kraštą garsinančios, vienos iš Lietuvos šviesuolių, prozininkės, poetės, publicistės, medikės, A. Ambraziejūtės – Steponaitienės gimimo diena. Ji – viena Lietuvos moterų, palikusių ryškų pėdsaką prieškario Lietuvos kultūriniame gyvenime. Agnietė gimė 1891 metais vasario 19 d. Žvirgždaičių kaime, Gižų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigė Maskvos medicinos institutą, gydytojavo Šakiuose, tapo „Aušrinės“ redakcijos nare, vėliau dėstė LU ir net išleido apsakymų knygelę vaikams „Velykų Bobutė“ ir apysaką „Trys ūkininkai“. Mirė 1980 m. Kaune, ilsisi Petrašiūnų kapinėse. Pasirašinėjo slapyvardžiais, dažniausiai Žvirgžde (kilusio nuo gimtojo Žvirgždaičių kaimo) bei pagoniškąja Praurime.
Jos kūriniuose juntamas jautrumas žmogui, pagarba tautinei tapatybei, istorinei atminčiai. Nors gyvenimas jai nepagailėjo išbandymų, kūryboje vyrauja ne kartėlis, o vidinė šviesa ir tikėjimas dvasios tvirtumu.
Kūrėjos posmuose tiek daug pažįstamo pasaulio, ateinančio iš liaudies dainų, iš mūsų grožinės literatūros pradžios, kur natūralumas, rupumas, ryškus, kaip saulės nutviekstas gamtovaizdis, realizmas, bėgant dešimtmečiams, nepraranda savo tikrumo.
Pats svarbiausias šios šviesios moters liudijimas yra galimybė užauginti gražų, kūrybišką, pareigingą žmogų, budinčios sąžinės ir nepažeidžiamo garbingumo asmenybę. Vien už tai ji nusipelno amžino mūsų atminimo ir pagarbos. Tegul Agnietės šviesus atminimas lydi mus kasdienybėje, įkvepia prasmingiems darbams ir stiprina meilę žmogui bei Tėvynei.

Parengė
Ieva Kazlauskaitė
Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos savanorė