„Kas galėtų ryškiau kalbėti mano balsu, jei ne mano eilės, susiglaudę „Tylos dovanoje“. Joje atsišaukia visa Lietuva. Toji Lietuva buvo likusi toli už vandenų, bet nenutolo nuo mano širdies. „Tylos dovanoje“ susibėgę mano gyvenimo pavasariai… Mano ateities panorama išpuošta tėvynės pievų gėlėmis. Ar aš buvau kada iš čia išėjus? Ne. Tik sapnavau ilgą, ilgą sapną, kad buvau toli nuo savo namų. Dabar aš vėl su Jumis.“
Kotryna Grigaitytė
Rašytoja gimė 1910 m. liepos 26 d. Būdežeriuose (Vilkaviškio aps.). Ji buvo viena iš penkių Petro Grigaičio ir Jonieškos (kituose šaltiniuose dar Agnieškos arba Agnetės) Kudirkaitės šeimoje užaugusių vaikų. Dar trys vaikai mirė labai anksti. Labai daug reikšmės Grigaičių šeimoje buvo teikiama lietuvių tautinės kultūros žadintojui Vincui Kudirkai (jis buvo vyriausias K. Grigaitytės mamos brolis). Jo patarimų Grigaitienė visada klausė ir stengėsi juos vykdyti. Ji galėjo lengviau atsikvėpti įgyvendinusi šį V. Kudirkos priesaką: „Nors ir namus nugyventumėt, bet leiskit vaikus į mokslą.“
K. Grigaitytė mokėsi Kauno Aušros ir Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijose, Kauno Vytauto Didžiojo universitete. 1936-1940 m. dirbo Draudimo nuo nelaimių atsitikimo kasoje, 1940-1941 m. Miško komisariate. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Rašyti eiles K. Grigaitytė pamėgino pradinėje mokykloje. Poetė prisimena: „Mano kūrybos pradžia buvo netikėta net man pačiai. Kartą įsispoksojusi į pavasario mėnesieną, kitą dieną buvau apimta kažkokio nerimo. Buvau tada pradžios mokyklos antrame skyriuje. Pamokos metu parašiau eilėraštį apie mėnesieną ir skraidantį angelą, kuris sapnus dalina. Mokytojo pričiupta ir prie visų, kad ir nepiktai, pabarta, daugiau rašyti nemėginau.“
Pirmieji K. Grigaitytės literatūriniai bandymai pasirodė 1928 m. pradžioje. Ji gausiai reiškėsi kaip poetė 1930-1931 metais. Nemažai Grigaitytės eilėraščių galima rasti 1950-1983 metų periodikoje. Net sunkiausiais gyvenimo tarpsniais rašytoja stengėsi kurti. Rašytoja ne vien kūrė, bet ir aktyviai reiškėsi kultūriniame gyvenime. Ji dalyvavo ir žymiuosiuose moterų literatūros ir muzikos vakaruose.
Ir Lietuvoje, ir už jos ribų ji parašė nemažai prozos kūrinių. Didžioji dalis dingo karo metu, kai kuriuos galima rasti tarpukario spaudoje. Dienos šviesą išvydo du Grigaitytės užbaigti darbai: išeivijoje – novelių rinkinys „Veidu prie žemės“ (1962), o Lietuvoje – romanas „Auksinukai“ (1995). Pastarasis buvo rašomas ir taisomas net dvidešimt metų, o išleistas dar po dvylikos. Rašytoja išlaukė, kol Lietuva atgaus nepriklausomybę ir šis jos kūrinys galės pasiekti skaitytojus tėvynėje.
Parašė jausmingų dainų stiliaus eilėraščių apie moters meilę ir tėvynės ilgesį (rinkinys „Akys pro vėduoklę“ 1937, „Paslaptis“ 1950, „Širdies pergamente“ 1956, „Rudens sapnai“ 1963, „Trapus vakaras“ 1968, „Marių vėjui skambant“ 1980, „Tylos dovana“ 1983).
Apdovanota „Draugo“ Maironio Metų premija už eilėraščių rinkinį „Marių vėjui skambant“ (1980), Lietuvių Rašytojų Draugijos premija už eilėraščių rinkinį „Tylos dovana“ (1983).
K. Grigaitytė mirė 2008 m. rugpjūčio 15 d. JAV.
Deimantė Juozilaitytė rašė: „Nepajėgusi sugrįžti į tėvynę Grigaitytė stengėsi, kad jos kūrybinis palikimas pasiektų Lietuvą. Kūrybos išsaugojimas jai reiškia gyvenimą amžinai.“
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra daugiau nei du šimtai nespausdintų poetės eilėraščių.
Parengė
Gražina Cikanavičienė
Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė
