„…iš generolo asmenybės spindėjo kažkokia jaukumo srovė. Tik ranką paspaudus, žmogus jauteisi esąs simpatijos įtakoje. Aukštos dorovės žmogus, kiaurai persisunkęs teisingumo jausmu, a. a. generolas Skomskis turėjo visus kario riterio privalumus.“

Gen. št. plk. K. Grinius

Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas, kavalerijos organizatorius ir vadas Bronius Skomskis gimė Vilkaviškio apskrityje, Klampučių dvare (Bartninkų vlsč.)1864 m. spalio 24 d. (yra duomenų, kad 1865 m. sausio 17 d.). Jo tėvai buvo senos bajorų giminės atstovai, todėl šeimoje buvo kalbama lenkiškai. Tačiau jis nuo pat vaikystės puoselėjo ir lietuvių kalbą. Kai mokėsi Marijampolės gimnazijoje jo ištikimybė Lietuvai dar labiau sustiprėjo.
B. Skomskis tarnavo Rusijos kariuomenėje. Per I pasaulinį karą jis kovėsi fronte Rytų Prūsijoje.
1921 m. sausio mėnesį stojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas eiti Pirmosios raitelių divizijos vado pareigas (nuo 1921 m. gegužės mėnesio jos vadas, kartu ir Kauno įgulos viršininkas); dalyvavo formuojant divizijos pulkus. Sukūrus kavalerijos Atskirąją brigadą 1924 m. paskirtas eiti jos vado pareigas. Nuo 1926 m. sausio mėnesio Vyriausiojo kariuomenės štabo kavalerijos inspektorius, o rugpjūčio mėnesį išleistas į atsargą generolas leitenantas B. Skomskis apsigyveno Šūklių dvare. 1935 m. kovo 18 d. ten ir mirė, palaidotas Žaliosios kaimo kapinėse.
Pasakojama, kad karininkas visuomet žmogiškai elgėsi su savo pavaldiniais, buvo švelnaus būdo žmogus. Savo dorumu ir teisingumu daugeliui tuometinių žemesnio rango karininkų B. Skomskis daugiau buvo panašus į tėvą negu į aukšto rango generolą. Ir dar vieną silpnybę turėjo generolas: jam ypač sunku buvo bausti nusikaltėlius, todėl daugeliui kariškių jų padarytas pražangas jis tiesiog dovanodavo.

Parengė
Gražina Cikanavičienė
Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė