Lietuvos Paprūsė – tai ruožas Prūsijos kaimynystėje (Sūduvos Paprūsė, Žemaitijos Paprūsė ir Mažoji Lietuva). Apėmė maždaug nuo Vištyčio iki Nemirsetos. Teritorija susidarė po Melno taikos (1422), kai susilpnėjus Vokiečių ordinui 1525 m. buvo įkurta pasaulietinė Prūsijos kunigaikštystė.
500-osios Paprūsės minėjimo metinės sukėlė visą renginių bangą Paprūsės regione. Vilkaviškio viešoji biblioteka organizavo išskirtinį susitikimą su istoriku ir ypač populiarių knygų „Lietuvio kodas. Įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų“, „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie Smetoninę Lietuvą“, „Elektros boikotas“ bei kitų straipsnių, leidinių autoriumi – Gediminu Kulikausku. Renginio „Paprūsės kelias“ tema buvo susieta ir su knygnešio diena, minima kovo 16-ąją.
Svečio parengtas pranešimas „Paprūsė, kontrabanda ir knygnešystė“ pakvietė susipažinti su Vilkaviškio rajono pasieniu, čia veikusia Virbalio muitine, kuriai priklausė visa apygarda, ir įvairiomis kontrabandos rūšimis: ekonomine, gyvąja ir šventąja. Šventoji – tai, be abejo, draudžiami spaudiniai, kurie padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir kultūrą. Virbalio muitinė buvo pirmosios klasės. Deja, negalime pasidžiaugti ypatingai prabangiu tuometinės geležinkelio stoties, o tuo pačiu ir muitinės, pastatu, kuris iki šių dienų išliko tik senuose atvirukuose. Ką gi kontrabandininkai nešdavo per sieną? Tai galėjo būti patys įvairiausi dalykai, kurių kaina ir populiarumas žadėjo pelną. Slaptais keliais, sunkiuose nešuliuose gabendavo ginklus, apelsinus, alkoholį, tabaką ir… pampelmūzus (greipfrutus). Tam būdavo naudojamos įvairios gudrybės ir netgi specialūs įrenginiai. Vieną iš tokių įrenginių, dabar jau tik muziejinių eksponatų, pirktų Vilkaviškio krašte, G. Kulikauskas atvežė parodyti ir renginio lankytojams. Tai – varinė talpa alkoholiui gabenti, kurios plokščia ir aptaki forma leisdavo paslėpti nešulį ant kūno taip, kad tikrintojai nieko neįtartų. Na, o kai kurie eksponatai lieka tiesiog nepastebėti. Renginio pabaigoje svečias pasidalino netikėtu atradimu. Gali būti, kad ne vieną pasienio gyventojų kiemą puošia pokario laikotarpiu iš pasienio parvežti įspūdingi pasienio ribą žymėję ketaus stulpai. Vienas jų yra saugomas Lietuvos muitinės muziejuje.
Pasakodamas apie Lietuvos pasienio su Prūsija apsaugą carinės Rusijos laikais, istorikas pastebėjo, kad šis ruožas buvo vienas iš labiausiai saugomų – vieno kilometro ilgio pasienio atkarpoje budėdavo nuo penkių iki septynių pasieniečių, kartais netgi kas 200 metrų. Siena buvo žymima ketaus stulpais su valstybių herbais, o jų tarpuose statomi mediniai, dažyti ženklai. Skrajojantys (raiti) pasienio būriai turėjo galimybę kontrabandininkus persekioti net 7 km nuo sienos. Bendra pasienio apsaugos linija siekė net 30 km į šalies gilumą.
Ruošdamasis susitikimui, istorikas Gediminas prisipažino, kad mėgino ieškoti Vilkaviškio kraštui būdingų bruožų, išskirtinumo. Jo nuomone, tiek Suvalkijos (Sūduvos) pasienio, tiek ir Žemaitijos regiono muitinės turėjo daug bendrų bruožų, tačiau Žemaitijoje pasitaikydavo žymiai daugiau ginkluotų susidūrimų nei Suvalkijoje.
Paprūsės kelio tematiką pratęsia Vilkaviškio rajono viešojoje bibliotekoje eksponuojama paroda „Žodžio kelionė Paprūsėje“. Ji atskleidžia literatūrinę, kultūrinę Paprūsės gyvenimo pusę, vesdama lankytojus nuo Prūsijos įkūrimo iki Karaliaučiaus kultūrinių lobių, o toliau – ir iki Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje saugomų Vilkaviškio krašte leistų leidinių. Parodą apjungia išsibarstę primiršti, bet vis dar retsykiais tebenaudojami prūsų kalbos skoliniai. Juk vaikystėje kiekvienas mūsų krašto žmogus į „stubą“ pašauktas ne vieną „buterbrodą“ ar „zupės“ bliūdą suvalgė ir ne vieną „knypkį“ užsisegė.
Tie, kurie negalėjo dalyvauti renginyje, G. Kulikausko knygų galės rasti Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje ir jos filialuose, o iki metų pabaigos kraštiečių ir svečių lauks dar daug įsimintinų renginių.
