Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, –
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, –
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Antanas Vaičiulaitis „Odė žuvusiems partizanams“
Teisės mokslų daktaras, Lietuvos kariuomenės veikėjas Vabalas Alfonsas (slap. Budrys, Gediminas, Vytas) gimė 1909 sausio 15 d. Virbalyje (kitais duomenimis – Kurpikų k., Kybartų vls.)
1928 m. buvo vienas pirmųjų Lietuvos radiofono laidų vedėjų. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą (teisę), studijas 1934-39 gilino Paryžiaus (Sorbonos) universitete.
1946 m. Alfonsas Vabalas tapo partizanu, o 1946 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas Tauro apygardos štabo politinės dalies viršininku. Eidamas štabo viršininko pareigas, redagavo apygardos laikraštį „Laisvės žvalgas“. 1946 m. lapkričio 22 d. buvo paskirtas Karo lauko teismo pirmininku.
„Už tinkamą, uolų, sumanų ir stropų pavestų pareigų atlikimą kovoje su žiauriuoju okupantu dėl Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės atstatymo“ jis 1946 m apdovanotas Partizanų juostele. A. Vabalas aktyviai prisidėjo prie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo kūrimo. Nuo 1947 m. vasario mėn. buvo BDPS prezidiumo nariu, politinio skyriaus viršininku.
Išduotas buvusios partizanų rėmėjos, bandydamas prasiveržti iš apsupties 1948 m. birželio 26 d. Kauno aps. Panemunės vlsč. Armališkių k. Varanavičių sodyboje A. Vabalas buvo sužeistas į koją ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė.
Buvusi ryšininkė Kotryna Daubaraitė pasakojo, jog jis buvo visuomet ramus, kėlė pasitikėjimą tiek įspūdingu stotu, tiek žemu, sodriu balsu. Net turėdamas galimybę pasitraukti į Vakarus, A. Vabalas ryžosi likti Lietuvoje ir kartu su kitais partizanais kautis iki galo.
Jis parengė memorandumų JTO ir keturių užsienio šalių Ministrų Tarybai pirminius variantus, vertė į prancūzų kalbą dokumentus, rengiamus išgabenti į Vakarus.
1939 m. Paryžiuje išleido knygą „Les conflits de lois interprovinciaux dans le droit privé Lituanien: exposé de droit comparé et de droit interprovincial en matière de mariage et de successions“ (apie tarppartinius konfliktus dėl įstatymų Lietuvos privatinėje teisėje).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga už nuopelnus Lietuvai A. Vabalą apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (po mirties). 1999 m. jam buvo pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, o 2001 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
2000 metais A. Vabalo žūties vietoje atidengtas obeliskas.
Parengė
Gražina Cikanavičienė
Vilkaviškio viešosios bibliotekos bibliotekininkė
