Vilkaviškio viešosios bibliotekos įgyvendinamas projektas ,,Metų knyga“ skaičiuoja jau trečius gyvavimo metus, ir šį pavasarį pasitiko sparčiai išpopuliarėjusį, jau penktąjį tiražą skaičiuojantį ,,Pelynų medų“, kurio autorė – žinoma Lietuvos žurnalistė, publicistė, televizijos laidų vedėja, prodiuserė, visuomenės veikėja Edita Mildažytė.

Neįtikėtinai gausus vilkaviškiečių būrys atvyko į bibliotekos organizuotas knygos sutiktuves – Vilkaviškio kultūros centras dosniai atvėrė savo duris. Žmonių kone pilnoje didžiojoje salėje vyko žodžių ir jausmų mainai – apie gana intymų rašymą, savojo gyvenimo, savųjų patirčių – tikrų, atvirų, nepagražintų, itin jautrų ir skaudžių, bendrame kontekste – visokių.

Mūsų viešnia Edita Mildažytė nuo pirmos akimirkos sužavėjo betarpišku nuoširdumu, nors jos pasakojamos istorijos pradžia nėra romantiška, ir ne didžiausių savo pasiekimų aprašymu ji pradeda savo knygą. Kai žmogus matomas plačioje visuomenėje, jam ne tik pastelinių spalvų aureolė dedama. Jo menkiausia klaida yra hiperbolizuojama. Tačiau ne tik išpažinti, bet ir pripažinti savo klaidas – stiprios, brandžios asmenybės galia.

,,Ar man neskauda dabar preparuoti save kaip kokią varlę? Skauda. Net labai skauda, bet aš vis tiek tai darau“, – sako knygos autorė ir drąsiai kviečia leistis drauge jos gyvenimo keliu. Daug temų spėjome tą vakarą paliesti: pradedant pirmaisiais vaikystės prisiminimais ir baigiant padėka savajai intuicijai, kuri ,,kartais yra žymiai geresnė patarėja už bet kokį protą, logiką ir skaičiavimus“.

Nepaisant neišsipildžiusios vaikystės svajonės kada nors pamatyti savo tėvus kartu, Editos prisiminimuose gyvena vien tik gražios akimirkos, o žinant tai, jog itin stiprių, ryškių asmenybių – ,,labai gražios, ambicingos ir dainingos“ mamos bei ,,mokslininko, sportininko ir tikro mačo“ tėčio sukurtas stebuklas – Edita Mildažytė – negali būti nei silpna, nei tyli, nei blanki. Ir nors vaikystėje būta visaip, tarp tų praeities žvilgsnių knygos autorė leidžia pajusti skaitytojui tą kitokį, meninėmis raiškos priemonėmis pagardintą teksto saldumą. Patį pirmąjį prisiminimą lovelėje ir krentančioje šviesoje išvystas šokančias dulkes. Išsiverkti visada pasirinktą močiutės pilvą, tokį kietą ir kvepiantį tuo, ką tądien virė. Pirmąjį trimetės patirtą šlovės saldumą Marijampolės bažnyčioje iš visos širdies užtraukus ,,Skinsiu raudoną rožę“. Jai nereikia ieškoti žodžių ne tik veiksmui, bet ir jausmui įvardinti. Pilni tarpai dar ir tarp eilučių. Už tokią sodrią, turiningą, pagavią ir vaizdingą kalbą pokalbio eigoje ne kartą gausiai pasipylė salės plojimai.

,,Niekada nemokėjau būti ne savimi“, – šis suvokimas ir pasirinkimas atvėrė mūsų pašnekovei daug tiesių kelių, neversdamas beprasmiškai klaidžioti siekiant pačių įvairiausių gyvenimo tikslų. Ir tai, ką ji visada gyvenime darė, tebedaro – kuria, projektuoja, inicijuoja, – tikrai ne dėl to kurtinančio švilpuko garso ar pačios įspūdingiausios karūnos. Gyvenime esti daug pavyzdžių, kada spindėti ir žėrėti galima… širdimi. Štai kodėl Edita Mildažytė tokia mylima. Ji nedeklaruoja gyvenimo, ji jį gyvena. Ir negaili išmintingų patarimų, kviečia kiekvieną moterį būti mylima visokia, niekada nejusti poreikio kankintis dėl išvaizdos, nes ,,nusidažyti blakstienas galime kiekviena – daug proto tam nereikia. Ir ne išvaizda, o emocinė sveikata labiausiai reguliuoja gyvenimą. Plius – sutvarkyta galva. Kad ir gerai nudažyta nuo pat šaknų.“

Mūsų pokalbis buvo sodrus ir gilus. Dar daug ką spėjome paliesti: meilės kelius ir klystkelius, skaudžiausią gyvenimo etapą – brangiausio žmogaus netektį, vaikų auginimo palaimą ir prisiimtas atsakomybes, tikrosios draugystės sampratą, namų jaukumą, daiktų patvarumą ir gyvenimo patogumą. Tačiau kur kas daugiau galima rasti sklaidant ,,Pelynų medaus“ puslapius – juose gyvena nuoširdžios ir brandžios moters išmintis.

Dėkojame mielai Editai už kvietimą ir leidimą keliauti drauge. Džiaugiamės kiekvienu knygos bičiuliu (nusidriekusi eilė prie knygos, rodėsi, niekad nesibaigs).

Ačiū tariame Vilkaviškio kultūros centrui, kuris svetingai mus visus įsileido. Ačiū Vilkaviškio rajono savivaldybei, kurios dėka išpildome tiek daug gražių sumanymų.

Kiekvienas susitikimas su knyga ir jos kūrėju kviečia leistis į paieškas – autentiškas, labai individualias, kaskart vis kitokias. Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje organizuojami knygų pristatymai pasižymi išties didele įvairove: nuo patiems mažiausiems skaitytojams skirtų renginių iki skirtingus žanrus deklaruojančių, įvairius skaitytojų poreikius tenkinančių pažinčių.

Ir taikliau už Justiną Marcinkevičių nepasakytume, jog ,,nėra knygos be skaitytojo, kaip ir skaitytojo nėra be knygos. Esame susiję gyvybiniais ryšiais. Nenutraukime jų, o stiprinkime juos.“

Vilija ŠTREIMIKIENĖ