Gimė 1982 m. birželio 16 d. Panevėžyje. Poetas, kunigas. Eilėraščių rinkinyje „Sakų lietus“ dera gamtos peizažai su miestų ir miestelių ženklais. Jautri lyrinio subjekto tikrovės pajauta nejučia atveria ir vidinius žmogaus klodus. Autorius geba suderinti prieštaringus dalykus, žvelgti į skaudžius ir svarbius Lietuvos istorijos įvykius.

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/jasenas-justas/

Eilėraščiai iš Justo Jasėno eilėraščių knygos „Sakų lietus“:

***
O kas po žole
Su(t)artas laikas
Mes ryte be žvilgsnių
Tik rankos

Vaiko riksmas
Lygumų pakraščio dar nepažįsta
Anapus smėlėtų takų
Palei širdį

Jo dalia
Nuspręsta sapne
Aplankys
Sužeistas žvilgsnis

Rytoj
Prieš žydinčią aušrą
Po žole po žole
Mūsų lauks tik kartą

***
Skauda labiau nei tikėjom
Kur atviros žaizdos
Akmuo ir žolė
Iš dugno
Žodžiui gelia labiausiai
Skaityti geriau kai lietus
Į lango rėmus
Į bendrystės šventyklą
Prasimuša
Tyliai
Ir vardo neklausia
Artėjančiam rytui
Ramybės take
Šalnoje virpant

***
Surink mus iš pakraščių
Pavargusius
Prie vienintelio stalo
Susėsti
Laukiu kai nurims valanda
Neskaudės
Nebereiks mums kalbėtis
Tylėsim gyvenimą liesdami

Gimė 1981 m. liepos 17 d. Pilies I kaime, Skirsnemunės seniūnijoje, Panevėžio rajone. Poetė, rašytoja, keturių vaikų mama, visuomenininkė. Eilėraščių knyga „Ne kraujo, ne pieno“ – bandymas kalbėti apie sunkias, kartais ir ribines moters patirtis, tokias kaip smurtas, gimdymų istorijos, netektys. Neįtikėtina, bet tai turbūt pirmas toks bandymas lietuvių literatūroje, ir ne prozoje, o poezijoje. Bet kas yra poezija, kadaise klausė Czeslawas Miloszas, jeigu ji neišgano? Skaitai kaip drąsų, atvirą, išlaisvinantį, kitas moteris emancipuojantį liudijimą.

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/maksvyte-vitalija/

Eilėraščiai iš Vitalijos Maksvytės eilėraščių knygos „Ne kraujo, ne pieno“:

ne gyvenimas

juk, sakai,
neskaudės,
prašau, pasakyk,
neskaudės

skaudės, atsakau,
skaudės, kitaip –
ne gyvenimas

verta yra ir teisinga

verta yra ir teisinga
matyti pasaulį koks jis yra

nepastovus nepatikimas kintantis
plyšta į visas puses skaidosi ritasi
pats nuo savęs kurdamas
amžinybės iliuziją
<…>
net jei nematome
net jei esame ribojami savo penkių
ar kiek ten jų būtų jutimų
net jei skauda taip
lyg po akimirką nirtum į
juodąją skylę jusdamas
viena nuo kitos
neriantis į savo paties
ląsteles

verta yra ir teisinga

***
kartą sapnavau
kad tupiu kažkokio kalno pakalnėje
jaučiuosi beišnykstanti nuo šios žemės paviršiaus
tik žvilgsnis dar laiko kabinasi į žolės stiebą boružę
tada nuo kalno pradeda leistis jis
pajuntu jį pakeliu akis
jo veidas užstoja šviesą
plečiasi iki dydžio dangaus
kurio iki šiol nežinojau neregėjusi
jis tupiasi prie manęs
niekada nesu jautusis tokia didelė sakau
stojamės tiesiu jam rankas
dabar gali ir pati viena sako

Gimė 1989 m. rugpjūčio 6 d. Šiauliuose. Eseistė, poetė, vertėja. Savo eilėraščių knygą „Namai“ pristato atvirai: „Šią knygą parašiau per dvi vasaras prosenelių statytuose namuose Aukštaitijoje. Tuo pačiu metu rinkau medžiagą apie savo protėvius žemaičius, sprendžiau klausimą, kas esu – aukštaitė ar žemaitė, ir su dėkingumu priėmiau protėvių gyvenimus, nes be jų nebūtų mūsų. Šioje knygoje pagaliau susitaikau su galimybe, kad mirtis yra natūrali gyvenimo pabaiga, atsisveikinu su gyvybės tema savo kūryboje ir išeinu į Ieškojimus. Tačiau jei kam nors manęs prireiktų, būsiu pasiekiama tuo pačiu telefonu ir tuo pačiu el. pašto adresu.“

Daugiau informacijos: https://rasytojai.lt/rasytojai/tamuleviciute-kristina/

Eilėraščiai iš Kristinos Tamulevičiūtės eilėraščių knygos „Namai“:

***
Yra daug upių, bet viskas –
tik ši viena.
Ir šaltis, ir dumblas, ir vasaros vakarai ūkani,
viskas yra ši upė,
jos vanduo mūsų akyse.

Lazda

Išeiti ir kaime žiūrėti į dangų,
prigulti ant šliužų išmindžiotos pievos.
Jausti smilgos stukstnimą į nugarą.
Plačiai atsimerkti.
Sustingdyti šypsnį.
Laukti kaip medžiojanti katė.

Ir štai, po amžinybės šviesmečių
į nugarą ima belsti mirę protėviai.
Danguj Venera pamerkia akį
ir inkstais pajunti prosenelės lazdos smūgį –
nemirtingoj žvaigždžių šviesoj tau ją atiduoti ketina.

Gyvenimas

Na ir koks skirtumas,
koks skirtumas visa tai.
Esu aš, esi tu, yra vaikai ir sniegas.
Ateis atodrėkis ir vienu darbu bus mažiau.
Tada į mišką eisime ne nukasrtais takeliais,
o ten, kur po lazdynais neželia žolė.

Ten, kur mėtosi supjaustyti stirnų kaulai.

Kaip aš norėčiau tokių karolių, baltų kaip sniegas,
kiaurų kaip gyvenimas.