„Jei žmonės aprašytų savo praeitį, tai istorija mums neliktų ūkanota, paslaptinga – ji būtų reali, tikra. Negalėtų jos mėgėjai iškraipyti, klastoti pagal savo politinius ar net religinius įsitikinimus.
Kai kas sako, kad kalbėti apie save – lygu pasigirti. Tačiau ne visai taip. Žmogus gyvendamas vienoj ar kitoj gadynėje, yra lyg ir tos gadynės liudininkas, surištas su jos istorija“

Stasys Ankevičius

V. Kudirkos memorialinės klėtelės įkūrėjas ir saugotojas, mokytojas, tremtinys Stasys Ankevičius gimė 1905 m. balandžio 25 d. Stanaičių kaime, Kybartų valsčiuje (Vilkaviškio apskr.)
1921 m. baigė pradinę Norvaišų kaimo mokyklą, 1922-1927 m. mokėsi Naumiesčio vidurinėje mokykloje ir pedagoginiuose kursuose. Mokykloje jis ne tik labai gerai mokėsi, bet ir tapo ateitininku, išmoko groti smuiku, kuriuo griežė mokinių styginių instrumentų orkestre.
Dirbdamas Akėčių pradžios, vėliau – Plokščių (Šakių apskr.) mokyklose pasižymėjo patriotizmu ir aktyvumu, įsitraukė į kultūrinį gyvenimą. Plokščiuose jo iniciatyva buvo įsteigtos 5-ta ir 6-ta klasės. S. Ankevičius tapo mokyklos vedėju ir dirbo senojoje mokykloje su penkto ir šešto skyrių mokiniais. Gyvendamas Plokščiuose, S. Ankevičius sukūrė šeimą. Jis buvo Šaulių ir Tautininkų sąjungų nariu, organizavo suaugusiųjų lavinimosi kursus. S. Ankevičius įkūrė instrumentinį ansamblį, organizavo tautinius renginius ir paminklo savanoriams statybą. Šis paminklas miestelyje ir dabar stovi, primindamas savanorius bei patį Mokytoją.
Ankstų 1941 m. birželio 14 d. rytą S. Ankevičius buvo suimtas ir 8 metams išvežtas į Sibirą, į Rešiotų lagerį (Krasnojarsko krašte). Žmoną Rozaliją su sūneliu Gintuku išvežė į Altajų. Sūnelis netrukus mirė nuo kokliušo, viena likusi Rozalija vergavo kolūkiuose.
Po lagerių S. Ankevičius buvo išleistas į tremtį. Nuvyko pas žmoną ir toliau skaudžią tremtinių lemtį išgyveno drauge. Tremtyje gimė dukra Elena ir sūnus Algimantas.
1956 m. vasarą šeima gavo leidimą grįžti į Lietuvą.
Grįžęs į Lietuvą 1956 m., apsigyveno Paežerių kaime (Vilkaviškio r.), gavo darbą girininkijoje, kiek vėliau, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tapo muzikos mokytoju mokykloje. Paežeriuose prabėgo patys kūrybingiausi ir vaisingiausi S. Ankevičiaus gyvenimo metai.
V. Kudirkos tėviškėje jis sutvarkė klėtelę, ten 1965 m. rugpjūčio 8 d. atidarė muziejų ir tapo jo saugotoju bei darbuotoju. Apie tremtį parašė knygelę „Už Uralo, žemės galo“.
S. Ankevičius už nuveiktus darbus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (1995), Kultūros ministerijos Mindaugo medaliu (1997), diplomu „Už etninės kultūros paveldo rinkimą, puoselėjimą ir skleidimą“ (2000). Jam buvo suteiktas Vilkaviškio rajono garbės piliečio vardas (1999).
Mokytojas S. Ankevičius mirė 2002 m. gegužės 11 d. Palaidotas Paežerių kaimo kapinėse.
Minint 100-ąsias S. Ankevičiaus gimimo metines buvo parengta ir išleista knyga „Stasys Ankevičius Daktaro V. Kudirkos-klėtelės saugotojas“, kurią sudarė Lionė Kraulėdienė ir Vytautas Grinius (2004).
Apie S. Ankevičių Vytautas Grinius rašė: „Jis budelių neįveiktas „milžinu stojos“, dvasios milžinu, koks ir išliks mūsų mintyse – kaip paprastumo, gerumo, draugiškumo, darbštumo, pasišventimo Tėvynei sektiniausias pavyzdys“.

Parengė
Gražina Cikanavičienė
Informacijos ir kraštotyros skyriaus bibliotekininkė