Tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“ šiais metais pasitinka 60-ąjį savo jubiliejų. Ištikimiausi poezijos gerbėjai ir skaitytojai bus pakviesti į begalę įvairiausių renginių ne tik visoje Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Tuo tarpu Vilkaviškio viešoji biblioteka, bendradarbiaudama su Lietuvos rašytojų sąjunga, kaip ir kasmet kviečia išsamiau susipažinti su S. Nėries literatūrinės premijos kandidatais bei jų kūryba:
- AIDAS MARČĖNAS – už eilėraščių knygą „mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“
Aidas Marčėnas – poetas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Išleido keliolika poezijos rinkinių, eseistikos knygas „Sakiniai“, „KasDienynas“, kritikos straipsnių ir pokalbių rinktinę „Būtieji kartiniai“.
Į naująjį rinkinį „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ sugulė pluoštas geriausių pastaruosius ketverius metus rašytų poeto eilėraščių. Juose – ir jaunystės apmąstymai, ir brandaus amžiaus refleksijos, paskyrimai išėjusiems draugams ir gyvenimo kryptis formavusioms kelrodėms.
Pasak knygos autoriaus: „Šioje knygoje tyrinėju, kas, kaip, kiek yra dabar, dabartis, iš kokių sandų susideda dabartiena. Gyvendamas, sapnuodamas, kontempliuodamas, medituodamas suvokiu, kad dabar fiksuoti neįmanoma – visa išplaukę, greita ir vis greitėja, geriausiu atveju tesugaunu dadabarbar; gal dabar žmogų ištinka tik mirties akimirką, gal tas dabar ir yra gyvenimo prasmė? Nežinau, dar nežinau… dadabarbar… Daug ką iš abipus barbenu šia knyga, bet šitai – visų pirma. Labai. Labai paprastai. Prastai. Rastai. Tai. Ai…“
- DIANA PAKLONSKAITĖ – už eilėraščių rinktinę „Gėlės kaip šunys“
Trečiasis Dianos Paklonskaitės eilėraščių rinkinys „Gėlės kaip šunys“. Tarp poetės knygų ilgoki laiko tarpai. Štai rinkinys „Gilaus mėlynumo“ pasirodė 2006 metais, o antrasis, „Lakštingalų Airijoj nėr“, tik po aštuonerių metų (2014). Tai rodo, kad autorė ne tik kantri, bet ir itin reikli savo kūrybai – ilgokai tikrina, juvelyriškai šlifuoja kiekvieną naują eilėraštį, tada tik ryžtasi jį spausdinti. Rinkinys „Gėlės kaip šunys“ parašytas verlibru, jį sudaro trys skyriai – „Sliekų satsangas“, „Va šitaip, iš lėto“ ir „Šokantys šermukšniai“. Švelnūs, neperspausti benamio, benamystės motyvai, pokalbiai su plunksnos broliais, atminties blyksniai, savotiškas Lietuvos susigrąžinimas, gėrėjimasis tėviške, grįžus iš emigracijos Dubline, – viskas pavirsta grakščiu poetiniu mezginiu. Dažnas eilėraštis nuspalvintas lengvu, sakyčiau, autorei itin būdingu grakščiu dramatizmu:
šermukšnio uogos
aštriai raudonos
tačiau teisingos
Tasai paklonskaitiškai jaukus teisingumas persmelkęs kone kiekvieną rinkinio eilutę.
Trumpai drūtai: saiko jausmas, šiltos smulkmenos, meilė gamtai, visoms gyvybės formoms, nesuvaidintas kuklumas, gebėjimas tenkintis mažu („sugniaužti saujoj keletą gilių / sugniaužti saujoj keletą žmonių“) negali nepatraukti skaitytojo dėmesio, tad ir aš nekantriai lauksiu naujojo poetės eilėraščių rinkinio „Gėlės kaip šunys“.
- IEVA RUDŽIANSKAITĖ – už eilėraščių knygą „Tryliktasis mėnuo”
Ieva Rudžianskaitė – viena ryškiausių jaunosios kartos poečių, kurios eilėraščių rinkiniai atkreipė ir skaitytojų ir kritikos dėmesį. Jos knygos jau pelnė Z. Gėlės – Gaidamavičiaus, Antano Miškinio literatūros premijas, poetė apdovanota “Atokių stočių” ir “Varpų” premijomis.
Ievos Rudžianskaitės poetinis kalbėjimas išsiskiria iš bendro srauto, nes neturi nieko bendro su nūnai nuskambančiomis „nuogomis moteriškom išpažintimis“ ar pigia realybės simuliacija, subuitėjusiu „kasdieniu kalbėjimu“. Jos kalbėjimas – mąslus, egzistencinis. Poetas, literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis pastebi, kad I. Rudžianskaitė vis dar kalba apie žmogaus ir tikrovės savitumą ir individualumą.
Dėmesys žmogaus būčiai, jo individualumui būdingas beveik visiems trims jos išleistiems rinkiniams. Visų pirma, Ieva Rudžianskaitė – filosofijos mokslų daktarė, tad toji tematika, kurios apstu ir naujuose eilėraščiuose, yra akivaizdžiai mąstytojiška, egzistencinės pakraipos, meditatyvinė, besisukanti apie tradicines žmogiškas vertybes, joje itin ryški etinė pajauta.
Dar gilesnė ir sakyčiau, skaudesnė filosofinė lyrika ryški ir naujoje Ievos Rudžianskaitės poezijos knygoje “Tryliktasis mėnuo” (Kaunas: Kauko laiptai, 2023). Knygoje nerasime dirbtinumo, socialinio konstrukcionizmo, verksmingų sentimentų, visų tų dėmenų, lydinčių dažno poeto ar poetės eiliavimą. Rinkinys “Tryliktas mėnuo” pasižymi įtaigia menine metamorfoze, kuomet įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu. Tasai pakilimas virš kasdienybės tampa tikru būties įprasminimu.
Atkreipčiau dėmesį ir į I. Rudžianskaitės novelišką pasakojimo būdą, poezijai būdingų (ir įprastų, pabodusių iki šleikštumo), metaforų ji vengia, tad kiekvienas eilėraštis pasižymi tam tikru intriguojančiu siužetu bei itin ryškiu vidiniu ritmu. Poetas yra ne rašantis, bet darantis, veikiantis. Ievos Rudžianskaitės poetinis veikimas skirtas egzistencinėms būsenoms ir pajautoms bei meditacijai. Ji vengia ir išvengia madingos postmodernizmo imitacijos, tad jos kalbėjimas yra tikras, išjaustas, iškentėtas, tikras iššūkis nusibaigusiems poetams.
